Principai

Tibeto medicina yra seniausia iki šiol praktikuojama medicinos sistema. Tibeto medicina galutinai susiformavo VIII amžiuje, apjungdama svarbiausias Azijos medicinos tradicijas: indiškąją Ajurvedą, tradicinę Kinijos, islamiškąją Unani ir tibetiškąją šamanistinę tradiciją. Ir šiandien gyvuoja Tibeto medicinos aukštosios mokyklos, kuriose kaip ir prieš šimtmečius, taip ir dabar studentai mokomi iš senųjų medicinos tekstų, kurių pagrindinis – Gyushi. Studijuodami mediciną, būsimieji gydytojai tibetiečiai gauna iš jo privalomų medicinos žinių.

Tibeto medicinos pagrindą sudaro 5 elementų ir 3 pradų teorija. Penki elementai – oras, ugnis, vanduo, žemė ir erdvė suvokiami kiek kitokia prasme nei vakarų kultūroje. Šie penki elementai sukuria materiją, kuri pasireiškia per tris subtiliuosius pradus arba tris energijas.

Vėjo energija (Lung) –  judėjimo elementas, yra visų fiziologinių funkcijų jėga, tulžies energija (Tripa) – karščio elementas, atsako už virškinimą ir medžiagų apykaitą, o gleivės (Beken) stabilizuojantis ir šaldantis elementas, reguliuoja kūno skysčius bei sukuria kūno struktūra. Jei vyrauja šių trijų kūno energijų pusiausvyra, žmogus yra sveikas. Sutrikus energijų pusiausvyrai, kyla kūno liga, kurią išgydyti galima atkūrus trijų kūno pradų balansą.

Darni kūno pradų pusiausvyra ir sveikata ypatingai priklauso nuo dvasinės būsenos. Sutrikusi dvasinė pusiausvyra sutrikdo energinę pusiausvyrą ir sukelia kūno ligą.

Pasak budistinės Tibeto medicinos filosofijos, visos ligos kyla dėl nežinojimo. Nežinojimą sąlygoja trys dvasios nuodai – neapykanta, godumas ir paklydimas. Trys dvasios nuodai sutrikdo darnią trijų kūno pradų pusiausvyrą. Geras nusiteikimas, teisinga mityba ir doras elgesys – būtinos sąlygos išlaikyti šių trijų kūno energijų pusiausvyrą ir sveikatą. Tibeto medicinos gydymo metodai nukreipti į tai, kaip išlaikyti kūno pradus darnoje.