Senieji žolių deriniai padeda įveikti ligą, o ne simptomus

Dr. Tauras Mekas, KMU Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus direktorius, Kauno medicinos universiteto lektorius. Paklaustas, kas paskatino susidomėti Tibeto medicina, dr. Tauras Mekas šyptelėjo: „Aš vis neturėjau laiko išvykti į Tibetą, tai Dalai Lama atvažiavo į mūsų muziejų."

2001 m. padedami provizoriaus Tibeto medicinos žinovo Lietuvoje Donato Butkaus buvome paruošę ekspoziciją, skirtą Tibeto medicinos istorijai. Dabar galiu ramiai sakyti, kad muziejus yra visiškai saugi vieta Lietuvoje – vienuoliai vizitavo ir keliais lygiais tikrino, ar čia gali įžengti Jo Šventenybė. Nesu budizmo specialistas, bet viskas atrodė pakankamai rimtai – tikrino viena žemesnio lygio kompanija, vėliau atvyko kiti, o po to dar treti, kurie priėmė galutinį sprendimą. Atvažiavo Šventenybė, apėjo ekspoziciją, pasirašė į mūsų knygą.
Tačiau ne tai buvo domėjimosi Tibeto medicinos tradicija pradžia. Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejus yra savotiška prieglauda, kur susirenka įvairių medicininių pažiūrų žmonės. Čia atvažiuoja ir žmonių iš Buriatijos, kur palaikoma Tibeto medicinos tradicija.

Kaip manote, kodėl modernus žmogus atsigręžia į senovės gydymo metodus? Gal tai savotiškas egzotikos trūkumas?
Egzotika? Man nesuprantama egzotika yra šiuolaikinė medicina. Visame pasaulyje medicina iš lėto plaukė viena linkme. Staiga XVIII a. antroje pusėje atsitiko kažkas, ką sunku suprasti. Kaip sakė vienas lietuvių klasikų, 200 metų gyvename blūde ir visiškai nesuvokiame, kodėl. Egzotika – tai kemšama reklama ir vaistų išpardavimai.
Senosios medicinos sistemos vystėsi natūraliai tūkstančius metų. Tibetas yra išskirtinė vieta tik tuo, kad kadaise turtinga ir galinga valstybė sugebėjo į vieną sistemą sujungti įvairių šalių medicinos patyrimą, geriausius aplinkinių kraštų pavyzdžius. Ši sistema gyva iki šiol, skirtingai nei senoji Lietuvos vaistininkystė. Savo senųjų gydymo tradicijų mes nesugebėjome išsaugoti. Liko tik šukės, iš kurių dėliojamas vaizdas nebūtinai bus teisingas.

Ar tarp Tibeto medicinos ir senųjų lietuvių gydymo tradicijų yra daug bendro?
Visos senosios medicinos sistemos panašios. Todėl yra bendrumo tarp Lietuvos ir Tibeto vaistininkystės. Tik žaliavos kitokios – kas auga Lietuvoje, neauga Tibete, ir atvirkščiai
Bendras senovės lietuvių ir Tibeto medicinos bruožas – daugiakomponenčiai deriniai. Dabar ligos priežastys dažniausiai nėra svarbios, tad pasekmei, t. y. simptomams, blokuoti vaiste užtenka vienos veikliosios medžiagos. O anksčiau Lietuvoje, net tose pačiose „Trejose devyneriose“ komponentų galėjo būti ir per 30.
Medžiagos būdavo labai gerai suderintos: viena medžiaga stiprindavo kitos veikimą. Jeigu buvo naudojama kokia nors nuodinga, bet reikalinga medžiaga, tai reikalingas poveikis būdavo išsaugomas, o nuodingas nuslopinamas ir t.t.

Dabar kovojame su simptomais. O simptomai, jeigu žiūrėsime iš senosios medicinos pozicijų, yra organizmo kovos su liga požymis. Kovojame nuginkluodami organizmą šiuolaikiniais vaistais. Štai čia tikroji egzotika, šamanizmas ar net juodoji magija.

Labai sureikšminome veikliąsias medžiagas. Tūkstančius metų žmonės jų nežinojo, o įvairiausias žoles labai sėkmingai naudojo gydyti. Juk nepasakysi, kad simfoniniame orkestre svarbiausias instrumentas yra fleita, o kiti nesvarbūs. Daugiakomponenčiai vaistai ir yra būtent ta farmacijos simfonija – derinys, padedantis organizmui kovoti su liga.

Kaip Jūs pats gydotės, ar vartojate cheminių vaistų?
Yra žmonių, kurių organizmas atlaiko ir chemiją (šypsosi). Manau, nieko naujo nesugalvosi – porą kartų per metus, pasninko metu, vartoju gydytojų iš Buriatijos man paskirtus preparatus. Tibetiečių tradicijos vaistų galima rasti ir Lietuvos vaistinėse. Sergu retai ir manau, kad jaučiuosi ne blogiau nei daugelis mano bendraamžių.