Spausk čia
Pasaulio įvairenybės
Himalajų gydytojai. Pulso diagnostika su Tashi Amchi
Tashi Raftan Amchi (amchi tibetietiškai reiškia gydytojas, vertėjo pastaba) kilęs iš Ladako. Kiekvienais metais jis atvyksta į Kazhi miestą, esantį žemutiniame slėnyje ir pradeda savo darbą. Gydytojas gyvena ir priima pacientus kambarėlyje, kurį jam užleidžia draugiška šeima.
Visi sėdi ant grindų. Tashi Amchi pradeda moters apžiūrą įprastu Tibeto gydytojams būdu. Pirmiausia – vizualinis pacientės įvertinimas. Toliau diagnozuojama lytint pirštais, tai apima ir pulso diagnostiką. Trečias etapas – apklausa. Tai labai svarbu diagnozuojant, nes gydytojas neturi pacientų ligos istorijų.
Šią moterį Tashi pažįsta iš ankstesnio vizito. Gydytojas šį kartą nedarė šlapimo tyrimo, pastaruoju metu jis nėra dažnai atliekamas.
Moteris skundžiasi skausmais viršutinėje nugaros dalyje. Tashi Amchi įsitikinęs, kad pacientės kraujospūdis padidėjęs. Gydytojas klausinėja moterį apie jos menstruacijas, ypač apie jų spalvą. Moteris atsako, kad menstruacijų kraujas yra tamsios, beveik juodos spalvos. Tashi Amchi nuomone, čia ir yra glūdi problema. Menstruacijų spalva ir nugaros skausmai yra susiję. Gydytojas kruopščiai suskaičiuoja piliules, susuka į popierinius vokelius ir atiduoda pacientei.
Gydytojas iš Ladako per metus aplanko daug skirtingų vietovių, todėl vaistus nešiojasi skirtingų spalvų ir dydžių maišeliuose.
Į mažą kambarėlį nuolat užeina ir išeina žmonės. Pacientai gydomi grupėmis, čia nėra jokio privatumo. Pastaruoju metu vaistažolių piliulės dažnai suberiamos ne į popierinius vokelius, kaip anksčiau, o į mažus plastikinius maišelius. Gydytojas kai kurias piliules ruošia pats, bet didžiąją dalį perka. Tačiau Tibeto gydytojas niekada neprašo paciento atsilyginti. Pagal paprotį ir Medicinos Budos koncepciją, kurią galima lyginti su Hipokrato priesaika, pacientas pats nusprendžia, kokia pinigų suma atsidėkoti gydytojui.
Pulso diagnostika – didis menas. Tai pagrindinis Tibeto medicinos diagnostikos lietimu metodas. Gydytojas uždeda savo smilių, didįjį ir bevardį pirštus viena linija ant kairiojo arba dešiniojo pacientės riešo arterijos. Gydytojas, spaudinėdamas įvairiu stiprumu skirtingose riešo vietose, savo pirštų galiukuose jaučia skirtingas pulsacijas ir taip nustato pagrindinį kūno konstitucijos pulsą. Pagal Tibeto mediciną, būdingas vyriškas pulsas, susijęs su ”vėjo energija”, Lung. Moteriškas pulsas, susijęs su ”tulžies energija” Tripa, o Bodhisatvos arba neutralus pulsas, susijęs su gleivėmis arba Badgan (Beken). Trys pagrindinės kūno energijos ir penki elementai yra susiję tarpusavyje ir kiekviename žmoguje pasireiškia skirtingi jų deriniai. Pačiame kūne energijos ir elementai irgi yra pasiskirstę nevienodai. Tas pats principas galioja ir piliulėse. Jose taip pat yra tam tikras derinys, skirtas sustiprinti ar sumažinti tam tikrus elementus ar funkcijas paciento kūne. Dažniausiai piliulės nuryjamos užsigeriant vandeniu saulei tekant, vidudieny ar vakare.
Tashi Amchi nešiojasi ir nedidelį kiekį ypatingai vertingų brangenybių piliulių. Jos yra stipriausiai veikiantys Tibeto medicinos vaistai. Sudėtinės brangenybių piliulių dalys yra žinomos, bet ruošimo procesas yra kruopščiai slepiamas. Skirtingų rūšių piliulės įsuktos į skirtingų spalvų šilko gabalėlius. Tai padeda atskirti jų rūšis. Tashi duoda brangenybių piliulių moteriai, besiskundžiančiai skrandžio skausmais. Jis nusprendė skirti stipriau veikiančių vaistų. Brangenybių piliulėse yra ne tik žolelių, bet net iki 100 įvairių sudedamųjų dalių, tame tarpe brangiųjų akmenų ir metalų, nukenksmintoje formoje.
Vaistai tuoj bus suberti atgal į maišelius ir Tashi vėl leisis į kelionę.
Buvimas viename kambaryje su Tibeto gydytoju taip nepaprastai skiriasi nuo įprastos vakarietiškos kasdienybės...
Dalai Lamos vizitas PADMA AG, Tibeto medicinos indėlis į Pasaulio sveikatos sistemą
During my recent visit to Switzerland, in August 2005, I had the pleasure to participate in many scientific and spiritual gatherings. I also had the chance to visit the Tibetan medicine production of Padma AG nearby Zurich, and to present some thoughts on Tibetan medicine there. Even if I am myself no medical expert, I want to share a few thoughts about this topic. The current tradition of Tibetan medicine is in essence a form of synthesis of many distinct traditions of medicine. In the 8th century, under the reign of the Tibetan king Trisong Detsen, an international conference – as we can say in today’s words – took place, which established the science of Tibetan medicine. Participating delegations were Tibetan doctors, who contributed their local medical knowledge of the Himalayan region. The other participants were Chinese experts, Ayurveda
doctors from India, and Unani practitioners from Persia and Afghanistan. So there was already an early international, trans-cultural cooperation of the different traditions, which at the time resulted in the foundation of the Tibetan medical system. And today, in the 21st century, the Tibetan medical system should continue this cooperation on a global scale, and contribute via this dialogue to the benefit of humanity.
The spread of Buddhism into Tibet after the 8th century in a way revolutionized the traditional forms of knowledge within Tibet. The way to classify the different sciences was mainly influenced by Indian scholars. Generally speaking, there is an implicit division between the so-called sciences of inner knowledge, which is the study of Buddhism, and the other independent disciplines like the study of Sanskrit grammar, the science of logic, the science of creative arts, the science of medicine. So, the Tibetan perspective is that the science of inner knowledge helps the individual to attain enlightenment or spiritual perfection; whereas the other four sciences are there to enable the individual to help others, or to communicate with others.
Maybe because of this complex textual and historical background, people sometimes gain the misleading impression that Tibetan medicine is so inseparable from religious practice or religious belief and myths. Also, as I have already expressed many times, one should not get the misunderstanding that somehow through a ceremony of blessing they acquire this power of healing, this powerful cure. To illustrate this fact: during my recent stay in Switzerland I had to deal with the problem of a soar throat. But despite reciting mantras and praying during spiritual gatherings, the throat problem remained unaffected. Only medicine can cure the diseased body. So this re-emphasizes the fact to recognize Tibetan medical science as a distinct, autonomous scientific discipline. Having said this, it is at the same time true that if the patient is a religious practitioner, then of course the process of healing through the medicine could be complimented by spiritual practice such as engaging in a blessing ceremony, substances being blessed through a certain form of ritual, reciting certain mantras, developing a particular mind state or attitude.
But the fact remains that Tibetan medicine by itself should be able to have the efficacy and the power of healing – even when it is practiced in the context of a patient, who has no interest in or no inclination to any form of religious belief, or practice, or faith. Especially as mankind shares one world: Tibetan medicine may offer help to every patient in need, in any part of the world, on all continents, for all people of the various nations and spiritual beliefs.
I believe that Tibetan medicine, especially the herbal formulas, must be appreciated in terms of scientific understanding. In order to do this, we need more scientific examinations of the medicines, of their components and their mode of action. Also, the proper and hygienic manufacturing of Tibetan medicine according to international guidelines is essential. For the development of Tibetan medicine it is very important that scientists from countries with a tradition of freedom, with an established legal system and a tradition of objective scientific work engage in the examination of Tibetan medicine. On the other hand, it is important to protect the Tibetan tradition and improve our traditional ways of production. This can only happen through cooperation of the various approaches, the Tibetan and the Western scientific tradition. Also in this regard, there is much work to do, and I hope that the efforts to communicate and to understand each other continue in this way.
Having said this, it is my sincere wish that through this kind of collaboration, Tibetan medicine may have its contribution on our common path towards global health and prosperity.
